Meškinas padeda jaunimui
2007/10/06 Apie mus rašo "Didysis šuo":
Ir neregio akys spindi
Pirmąjį spalio šeštadienį Kauno aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrijos "Akių šviesa" laisvalaikio užimtumo centre tylioje Žaliakalnio gatvelėje susirinko spalvinga kompanija - tėvai su regėjimo negalios vaikais, Kauno silpnaregių internetinės mokyklos globotiniai ir penki didžiųjų šunų augintojai su niūfaundlendais ir landsyrais.
Svečiavosi kauniečiai Ernesta Tamulionytė su Lordu, Jūratė Platužienė su Blacky (Bitute), Lina Kišonytė su Perla, Rita Kišonienė su Bonyta ir Simona Dainelytė su Tomiu iš Šakių.
Šio renginio iniciatorė Rita Kišonienė su kolegomis atvyko pasirengę ne tik pristatyti susirinkusiems savo augintinius, bet ir papasakoti jų kilmės istoriją. Ernesta Tamulionytė vaizdingai supažindino su niūfaundlendais Lordu ir Tomiu, kurie iš savo protėvių meškinių šunų paveldėjo vienspalvį kailį ir masyvią galvą, o iš portugalų vandens šunų - šiuolaikinę kailio spalvą, tarpupirščių plėves ir aistrą vandeniui. Vaikus labai džiugino Tomio pasirodymas - šis "skaičiavo" ir klusniai vykdė šeimininkės komandas. Kol Lordas ir Tomis dalyvavo programoje kartu su savo šeimininkėmis, mažasis Blacky smagiai šėlo su baltapūke Perla. Rita Kiušonienė su jos dukra Lina pasirodė su Bonyta ir "paaugle" Perla. Šie balti juodadėmiai gražuoliai - žvejų pagalbininkai, geri plaukikai, žmonių bendražygiai.
Šunys nesipriešindami pasidavė gerbėjų glamonėms, o mažieji šuneliai ritinėjosi drauge su vaikais po rudeninę pievą. Visi susidomėję klausėsi D.Žilionienės skaitomų novelių apie niūfaundlendės Ronos nuotykius, linksmo vaizdelio apie gyvenimą su niūfaundlendais ir kitų šmaikščių pasakojimų.
Iki šio susitikimo nedaug težinojome apie šunų terapiją. Mūsų bendruomenėje iki šiol pamėgtos ir išbandytos meno (dailės ir poezijos) terapijos formos. Bet šįkart, pamatę, kaip žėri neregių, žaidžiančių ir bendraujančių su šunimis, akys, esame įsitikinę: neįgalaus vaiko ir šuns bendravimas atneša gerų emocijų ir naujos patirties. Didžiuliai šunys buvo meilūs ir atsargūs, lepino vaikus švelniais lyžtelėjimais, prisiglaudimais. Būtų džiugu, jei į Lietuvą atkeliautų geroji kaimynų lenkų patirtis ir iš pavienių entuziastų bandymų atsirastų profesionalių "dogoterapeutų" mokykla.
Nijolė Majerienė, bendrijos "Akių šviesa" pirmininkė