LNLMK
Klubo nariams
Vartotojas:
Slaptažodis:
Niūfaundlendai
Ką reikia žinoti apie niūfaundlendus
Kaip niūfaundlendai elgiasi su vaikais? 
Niūfaundlendai yra žinomi savo švelnumu, vaikų saugojimu ir meile.Jie toleruoja netgi tokį vaikų elgesį, kurį kitos veisles šunį priverstų sprukti arba gintis. Dėl to ši veislė puikiai tinka būti vaikų draugais, bet suaugusieji turi saugoti šunis nuo per didelio vaikų piktnaudžiavimo. Neatsitiktinai pasaulyje žinomos vaikų knygos herojus Piteris Penas turėjo niūfaundlendą, vardu Nana. Ramus šios veislės būdas daro puikų poveikį hiperaktyviems vaikams ir tai patvirtina klinikiniai tyrimai, atlikti 70-aisiais praeito šimtmečio metais.
Ar niūfaundlendai sargūs šunys? 
Niūfaundlendų kilmę galima atsekti iki Tibeto mastifų, kurie būdavo naudojami apsaugai jau prieš 2600 metų. Lyginant su kitais didelių veislių šunimis, niūfaundlendų sargumas yra mažiau išsivystęs. Jis nelinkę loti ar urgzti ant neprašytų svečių, pasikliaudamas, kad jie, pamatę tokio dydžio šunį, patys atsisakys nedorų kėslų. Labai dažnai niūfaundlendas atsistoja tarp šeimininkų ir pašaliečių nelodamas ir neurgzdamas, bet parodydamas kad jis budi. Jei šeimai grės pavojus, jis veiks nedelsdamas.
Niūfaundlendai sugeba atpažinti pavojingas situacijas. Yra daug aprašytų atvejų, kai šie šunys gelbėjo savo šeimą nuo gaisro, dujų nuotėkio, bet daugiausia žmonių jie ištraukė iš vandens. Labai dažnai prie vandens ar baseino jie neleidžia žmonių bristi giliai, kol neįsitikina, kad jie moka saugiai plaukti. Kai maudosi vaikai, jie stebi kiekvieną jų judesį, pasiruošę padėti ištikus nelaimei.
Kokių fizinių pratimų jiems reikia? 
Užaugusiam Niūfaundlendui nereikia labai daug fizinio aktyvumo. Jis mielai taps foteliu kambaryje, bet jis visada norės ir galės jus lydėti judrioje veikloje. Niūfaundlendų niekada negalima peršerti. Jų sveikatai naudingiausi kasdieniniai pasivaikščiojimai su šeimininku.
Ar jie daug valgo? Per pirmuosius savo gyvenimo metus Niūfaundlendai užauga nuo pusės kilogramo iki 40-50 kilogramų. Reikia daug maisto, kuris leistų taip sparčiai augti. Kai šunys suauga, jų medžiagų apytaka sulėtėja ir daugelis šeimininkų pastebi, kad jie išleidžia pašarui mažiau, nei pažįstami, laikantys aviganius ar dobermanus.
Niūfų mažylių peršėrimas, tikintis kad jie sparčiau augs, gali sukelti didelių problemų su sąnariais, laikysenai. Reikia atminti, kad lieknas Niūfaundlendas – tai sveikas Niūfaundlendas.
Ar Niūfaundlendai seilėjasi? 
Taip. Jie seilėjasi. Nors dauguma niūfų seilėjasi mažiau nei Senbernarai, bet kai jie pamato maistą ar kuo nors susidomi, seilių būna daug. Vėsiu oru šunys seilėjasi mažiau.
Vis tik reikia pripažinti - jei Niūfaundlendas padės smakrą ant jūsų kelių, jam nuėjus, keliai bus šlapi.
Ar Niūfaundlendai šeriasi? Taip, jie šeriasi. Visus metus iškrenta plaukų ir povilnio, o dukart per metus jų povilnis keičiasi. Tuo metu juos būtina dažniau šukuoti, iššukuojant tą besikeičiantį kailį. Tuo metu šukuojant šunį, iššukuojamo kailio kalnas gali net prilygti paties šuns dydžiui. Kitu metų laiku užtenka dešimties minučių pašukavimo per dieną, kad kailis būtų švelnus ir blizgantis. Per metus iš šuns galima iššukuoti iki 2 kilogramų šuns vilnos, kuri gali būti naudingai panaudota. Taigi, laikant Niūfaundlendą namuose, teks susitaikyti su kailio kuokšteliais ant kilimo ir jo plaukais sriuboje. Bet geriausia jam gyventi lauke. Turint tokį kailį niūfas puikiai jaučiasi gryname ore..
Kiek Niūfaundlendai gyvena? Vidutiniškai niūfaundlendai gyvena 10-12 metų.
Niūfaundlendai priskiriami darbiniams šunims. Kodėl? 
Niūfaundlendai - tai šunys, kurie padėjo žmonėms daugumoje darbų. Jie pasižymėjo kaip palydovai, gynėjai, vaikų prižiūrėtojai, gelbėtojai, laivų šunys, kinkomieji gyvuliai, nešuliniai šunys. Dabar niufai dalyvauja paklusnumo varžybose, vandens gelbėjimo varžybose, sunkumų tempimo varžybose, vežimėlių tempimo, nešulių nešimo varžybose.
Kodėl Niūfaundlendai vadinami gelbėtojais ar narais? Kaip Senbernarai yra įžymūs gelbėdami žmones kalnuose, taip Niūfaundlendai žinomi kaip žmonių gelbėtojai vandenyje. 1800-siais metais du Niūfaundlendai buvo būtinas gelbėjimo stočių inventorius visoje Anglijos pakrantėje.
Šuns sudėjimas puikiai pritaikytas plaukimui ir gelbėjimui. Jo letenos turi plėvelę tarp pirštų kaip pas vandeninius paukščius. Storas ir tankus kailis neprileidžia vandens prie odos netgi po valandos mirkimo, stora uodega tarnauja kaip vairas vandenyje. Kai žmogus vandenyje skęsta, bet turi sąmonę, šuo priplaukia prie žmogaus ir pasisukę į kranto ar seklumos pusę velka į kailį įsikibusį nelaimėlį. Jei žmogus be sąmonės, šuo nasrais paima jį už rankos (nemokytas šuo gali neįvertinti savo pastangų ir net sužeisti) ir pats velka kranto link. 
Visa tai jam gaunasi instinktyviai. Anglijos karalienės Viktorijos eros piešinys “Išgelbėtas”, nutapytas sero Edvino Landsyro (Edwin Landseer) 1856 metais vaizduoja baltai juodą Niūfaundlendą ant kranto su mažu berniuku, išgelbėtu iš vandens, taip įamžindamas Niūfaundlendų gebėjimus. Tokių tapybos darbų buvo nemažai.
Kaip Niūfaundlendai tarnavo laivuose? 
Burinių laivų eroje ši veislė buvo plačiai paplitusi laivų tarnyboje abiejuose Atlanto pusėse ir Viduržemio jūroje. Veislės gebėjimas plaukti ir geras būdas pavertė įpročiu paimti nors vieną šunį į kelionę. Jis gebėdavo nutempti virvę iš laivo į akmenuotą krantą audringu oru, netgi ramiu oru patempdavo valtelę su keleiviu. Niūfaundlendas dalyvavo Trafalgaro jūrų mūšyje 1805 metais, Napoleonas Bonapartas, plaukdamas iš Elbos salos į Prancūziją, iškrito iš laivo, jį išgelbėjo 
Niūfaundlendas, Niūfaundlendas plaukė įžymiuoju Titaniku. Vienas Niūfaundlendas, vardu Tangas, 1919 metais išgelbėjo visą laivą su keleiviais ir buvo apdovanotas medaliu.
(straipsnis iš http://fauna.savel.org/)