Tolimoje šalyje, kur vandenyno bangos atsitrenkusios į rifus sprogsta baltomis putomis, gimė ši legenda. Kaip pasakoja istorija, vieną dieną Dievas susimastęs stebėjo visus savo kūrinius ir pastebėjo, kad audrų daužomoje Niūfaundlendo saloje gyvena maža žvejų tauta, oro skriaudžiami žmonės drąsiai grūmėsi su nenugalimomis gamtos jėgomis, o žvarbios žiemos, nedėkingos kranto uolos ir audringa jūra pasiimdavo sau žmonių gyvybių duoklę. Nepaisant to, Niūfaundlendo salos žmonės mylėjo savo žemę su tokiu užsispyrimu, kokia buvo ir jų drąsa. Dievas tai pamatė ir, begalinės užuojautos apimtas, pradėjo galvoti, kaip jis galėtų sumažinti jų kančias. Tarp visų savo sutvėrimų jis ieškojo mažajai tautai naudingiausiojo, bet nė vieno tam tinkamo nerado. Jis nusprendė tokį sukurti.

    Dievas paėmė meškos kūną. Jos kaulai gerai tiko sekinančiam darbui, o storas kailis buvo atsparus geliantiems Niūfaundlendo salos žiemos speigams. Tada Dievas sušvelnino šį siluetą plastiškomis ir judriomis ruonio kūno linijomis, perduodamas jam visą šio plaukimo meistriškumą ir gebėjimą slysti tarp bangų. O kai Dievas žvilgtelėjo į jūrą, pamatė žaisminguosius delfinus, linksmai sekiojančius laivus. Jų meilios, džiaugsmo pilnos akys rodė romų temperamentą, netgi daugiau - jie taip mylėjo žmones, kad dažnai juos gelbėdavo iš jūros gniaužtų. Jie taip pat tapo naujojo sutvėrimo dalimi.

    Kai buvo atlikti visi lipdymai ir dailinimai, Dievo rankose pasirodė puikus gyvūnas blizgančiu juodu kailiu. Jis buvo galingas ir tuo pačiu meilus. Vis dėlto šis naujas kūrinys turėjo būti ištikimas, išbandytas ir nuoširdus, kad galėtų gyventi šalia žmogaus ir visada paaukoti gyvybę už savo šeimininką. Ir tą akimirką, kai Dievas įdėjo jam šuns širdį - stebuklas įvyko!

Nuo tų laikų minėtieji jūros žmonės šalia savęs turi drąsų palydovą - visada stiprų, visada ištikimą - niūfaundlendą!

http://fauna.savel.org

Atgal