LNLMK
Klubo nariams
Vartotojas:
Slaptažodis:
Landsyrai
Trumpa veislės atsiradimo istorija
1775 metais Džordžas Kartraitas savo dienoraštyje panaudojo Niūfaundlendo salos pavadinimą, siedamas jį su šunų veisle, turinčią puikų eksterjerą ir ypatingą potraukį vandeniui. Pradžioje labiau buvo linkstama prie šunų, kurių spalva balta su juoda. Taip pirmuosius niūfaundlendus savo graviūrose vaizdavo natūralistai Tomas Bjukas (Thomas Bewick) ir M. de Biufonas (M. de Buffon) XVIII a. pabaigoje. Tuo metu iš Niūfaundlendo salos pradėta vežti šunis į antrąją tėvynę - Naująjį pasaulį.
Manoma, kad šunų dydis ir masyvumas yra įgytas kergiant mastifo tipo ir baltuosius Pirėnų kalnų šunis, kuriuos laikė baskų žvejai. Ankstyvąjame etape šunys buvo kergiami su springer-spanieliu. Dėl to galima paaiškinti atsiradusią baltai-juodą spalvą. Veislės pavadinimas suteiktas aistringai piešusio ir išpopuliarinusio šunis, anglų dailininko animalisto Edvino Landsyro (Edwin Landseer 1802-1873) garbei.
Edvinas Landsyras "Išgelbėtas" 1856
Landsyrų likimas klostėsi įdomiai. Nematydami skirtumo tarp baltai-juodų landsyrų ir baltai-rudų senbernarų, mėgėjai kergė juos tarpusavyje ir gaudavo maišyto tipo palikuonis, turinčius įvairių tipų požymius. Šveicarijos, Vokietijos ir Nyderlandų kinologai, gelbėdami landsyrus nuo pilno išnykimo, nutarė apsaugoti šią veislę. Ilgus metus klausimas, ar landsyrus laikyti atskira veisle ar viena iš niūfaundlendo rūšių, liko ilgai neišspręstas. Tik 1959-1960 metais Tarptautinė kinologų federacija (FCI) priėmė atskirą landsyro standartą. Bet dar ir šiandien JAV, Kanada, Didžioji Britanija neskirsto niūfaundlendų ir landsyrų į atskiras veisles, nors kai kur ir rodo juos atskiruose ringuose.
Lyginant niūfaundlendą su landsyru, galima pasakyti, kad pastarasis yra aukštesnis, fiziologiškai jo kojos ilgesnės, kas suteikia jam daugiau vikrumo.